ATSILIEPIMAI
O Dieve, kiek daug gerų nuotraukų! Žinok, čia jaučiu geriausia fotosesija mano gyvenime! Norėčiau visų nuotraukų, dabar išsirinkau 200. BET KOKIOS GEROS! Aš žinok visiškai atvirai. Čia geriausia fotosesija, nes nulis streso, nulis make up, visiškas komfortas ir dar taip gerai daugely nuotraukų atrodau. Kažkoks kosmosas.
Mano mama grafikė, kai pamatė tavo nuotraukas, sako:
– Absoliučiai kosmosas! Noriu sukurti iš jų medžio raižinius.
Ji dirba su japoniška technika, ant medžio raižo paveikslus. Tai ją taip įkvėpė visa istorija, kurią sukūrėme. Sako, kad vienur Japonija, kitur Indija, Šiaurės Amerika ir dar kažkokie kiti pasauliai.
KOKIOS GEROS, MILDA! AŠ ESU TIESIOG TOKIA LAIMINGA! Tu GENIALI FOTOGRAFĖ!!
– Miglė
Milda,
Dėkoju Jums už fotosesiją, kuri man buvo labiau patyriminis procesas ir susitikimas su savimi, nei rezultato/nuotraukų lūkestis. Toks jausmas, kad jūsų buvo tiek kiek reikėjo, procesas plaukė tarsi savaime.
Pabuvau vidujai ir jauniklė stirnaitė, ir samanotas akmuo, ir medžio šaka, ir gėlė pievoje. Su visa savo gamta gamtoje.
Bet labiausiai nustebino suvokimas bežiūrint į nuotraukas, kad nepaisant kūno lengvumo ir komfortiško buvimo dar yra šydas, po kuriuo save pati nuo savęs esu paslėpusi. Man šis suvokimas buvo toks akivaizdus, toks niekaip nenuneigiamas, nepaslėpiamas. Tiesa atvėrusi vartus į save. Kitokią. Kokios dar nepažįstu. Dėkoju jums už patirtį kartu.
– Kristina
Labas, Milda.
Vakar pagaliau parodžiau nuotraukas vyrui 🙂 Daug gražių žodžių susilaukiau. Bet jautriausia buvo išgirsti, kad matydamas nuotraukas jis, jautėsi pamatęs tai, ko nematė per šiuos 20 su biškiu metų 🙂
Buvo labai brangus ir gilus susitikimas Tavo nuotraukų dėka 😉
Biški liūdna, kad savo sielą ir nuo vyro slėpiau 🙃, bet kaip gerai, kad ji pagaliau pamatyta! Milda, kaip nuostabu, kad Tu tai darai! Visoms apie Tave pasakoju ir linkiu joms išdrįsti patirti tokį susitikimą ☺️
– Vaida
Tąkart aš gimiau Ragana. Aš gimiau, kai tu pasakei “Aš Esu”. Aš esu čia, su Tavimi, Tavyje ir apie Tave. Mes esame kartu, viena kitoje, viena dėl kitos. Kalbėk ir būk išgirsta, o manoji Ragana.
Aš esu tu, o tu esi aš. Mes esame kartu ir veikiame išvien. Kai tu tyli, aš kalbu ir atvirkščiai. Nebūk tyloje, judėk. Judėk judėk ir judėk, kad išjudėtų. Dėl to skambėjo muzika ir buvo šalta. Turi sukurti judesį, kad išjudėtum į gamtą. Gamtoje nėra tylos, visuomet kažkas kažkur juda. Pajausk tai, nes ir pati esi judesys. Dėl to tu judi, dėl to tu kvėpuoji. Nėra tylos, nes tyla tai judesys. Judi ir tu. Tu uždegi ugnį ir neši ją tolyn, į tolimą šalį, kur karaliauja karaliai ir fėjos. Tai pasakų šalis. Tai fėjos ir milžinai, tai gerumo ir blogio kova, nuolatinė. Mes nuolat kažką veikiam. Tiesa, nėra nei gėrio, nei blogio, tiesiog yra, toks žaidimas, kad būtų ką veikti :)
Tai štai tu gimei. Iš manęs ir apie mane, dabar tu eiki Ragana, kuri kuria, gal laužą, gal ką. Gal neša savy kažką naujo, ko niekas nežino, nes pasaulis keičiasi, keičiuosi ir aš. Mane globoja išminčiai, ir raganos penkios , tu jas pažinsi. Pažinsi mane, pažinsi jų vardą. Taip, vieną vardą, nes nėra kito, kas nusakytų daugiau nei jis.
O dabar tu gimei ir eini. Ir eiki savuoju keliu, matai, koks jis beribis, koks jis gražus. Tai tu, tu esi visa, tai. Tai tu - mano mieloji, gimsta iš naujo. Vis kasdien gimsti iš naujo, nes jau esi kita. Klausyk savos širdies, tai ji tau pakuždės, kada metas veikti. Tu tik klausyk, ir viskas bus tau pasakyta.
Tada buvo šalta, gimdė ir stingdė kartu. Norėjos būti basom, norėjos gulėti ir niekur neiti. Buvau lyg nesava. Klausytis muzikos gamtoj - kokia nesąmonė, kokia šventvagystė! Juk negaliu nieko girdėti, tik save. Tik save aš girdžiu. Tik save aš matau. Matau, kad nieko nematau ir nervas ima. Kur ta ragana, kur ta ragana manoji? Noriu ją pamatyti, noriu ją pajausti. Ir tada šaukiau, kad viskas nusibodo, kad viskas ne taip. Kad šalta ir karšta vienu metu. Kad vienu metu turiu atlikti viską. Taip greitai kaip greitai besisukančiame pasaulyje. Ir tada aš gimiau. Iš šauksmo ir verksmo, kad aš nesu aš. Kad aš esu aš. Štai kas aš esu - Aš esu Aš. Aš esu Ragana. Aš ir esu Ragana. Dabar ja pabūsiu. Kursiu ugnį ir megsiu tiltus, megsiu tai ką myliu. O myliu aš viską. Ir ugnį ir vandenį šventą. Tai kas šventa man yra Šventa. Ir žemė, ir vanduo, ir ugnis, ir tiltas tarp dangaus ir žemės, ir oras ir vėjas, kuris kedena mano plaukus, kurių nėra. Nėra tik čia, nes ten yra, ten jų daug ir visi jie matomi. Mes susipynę kaip grybai po žeme. Štai koks mūsų tinklas. Štai kokia šaknis. O dabar jauski ir pajauski, kad ištikrųjų esi. Nesi tu Niekas, tu Esi. Esi viskas.
Dėkoju savo protėviams, kurie mane čia atvedė. Toliau jau eisiu pati. Savom kojom. Turiu žengti pati. Ačiū už jūsų palaikymą. Dabar jau eisiu pati. Tik prašau jūsų palaiminimo. Tegul laimina mane Angelai ir Arkangelai. Tegul laimina mane žmonės, kurie mato mane, mano kelią težino. Težino kas jiems skirta, kas ne. Tegul žino, kas jiems duota, kur jie turi plaukti ir parplaukti. Tegul žino, ko nori. Visa tai neša jiems ragana mana. Težino, kas jiems skirta. Amen. Tebūnie kartu ir Žemė, ir Vanduo kalba per mane. Tebūnie kalba kartu ir Žemė ir Dangus per mane. Tebūnie ugnis šėlsta ir nurimsta, kai jiems to reikia. Aš tik teku sava vaga ir leidžiu tekėti kitiems. Aš pernešu žinią ir burtą, kuris atveria kelią į kitą pasaulį. Tas pasaulis tai aš - sako man Dievas. Man Dievas sako, kad jis vienatinis - tai reiškia, kad jis vienas težino kas yra kas. Ir tebūnie mums atmintis išmintis bus atskleista. Amen.
Dabar jau eikim, nes kyla aušra nauja.
Pasirašo,
Rūta
Pirmiausia, tai DĖKUI!
Kai pamačiau nuotraukas, pirma reakcija buvo labai aiški: Čia esu aš. O antra - iš kur žinai, kad aš taip atrodau 🙂
Iki šiol tokią save matydavau tik vidiniu žvilgsniu. Ir beveik niekada, kai žiūriu į save atmerkusi akis. Kai žiūrėjau į nuotraukas mačiau tiek daug įvairių savęs variantų ir visos jos man tokios pažįstamos ir savos savos.
Mačiau save visko pilną: laisvių ir sustingimo; drąsos ir baimės; švelnumo ir griežtumo; džiaugsmo ir liūdesio; gyvybės ir nuovargio... ir visa tai taip brangu... taip aišku kodėl visa tai yra ir dar aiškiau, kad visą tai turi būti...
Gera buvo matyti laiko žymes ant kūno... pamatyti kaip laikas jį pakeitė ir suprasti, kad aš to nelabai ir pastebėjau... gera buvo matyti ir tai, ko laikas niekada iš manęs neatims...
Jaučiuosi, kad tu nufotografavai ne tik kūną, bet ir sielą... ne tik šį gyvenimą, bet ir buvusius...
O labiausiai dėkoju už tas su baltais marškiniais....dėl jų bijojau labiausiai... nes čia buvo mano svarbiausia dalis... aš taip aiškiai mačiau save viduje... labai bijojau, kad išorėje jos bus kitokios.... ir jos nėra kitokios....
Tai aš nežinau kaip tu tai darai, bet tai yra visiška raganystė 😊
MILDA, labai tau DĖKUI!
Už laiką per fotosesiją, už tavo žvilgsnį, už nuotraukas, už nuostabius žodžius...
Tikiuosi bent šiek tiek pavyko pasidalinti ką jaučiuosi gavusi 🙂
–Vaida
Čia galite palikti savo kontaktus ir artimiausiu metu galėsime pasikalbėti apie Jūsų PABUDIMĄ